the airline of firsts

May 26, 2012

Image

This world keeps spinning faster into a new disaster, kriokia penktas Turkish Airlines padangių radijo stoties kanalas. Priešais sėdintis verslininkas nekalta šypsena paprašo gal penkto butelio vyno, europietiškai pataikauti neišmokusi ir gal neturinti išmokti stiuardesė kreivai šypteli, atneša. Kažkas šalia skaito Ovanes Kacaznuni, aš – Skylife žurnalą, kuriame  – patarimas kepant orkaitėje jos nėkiek neatidarinėti, nes kiekvienas atidarymas reiškia dvidešimties procentų elektros energijos išeikvojimą. Ir dar – patarimas naudotis laptopais, o ne stacionarais, nes jie elektros energijos ryja dvidešimčia procentų mažiau. Mano dar veikia, kaimyno ipadas, ko gero, veikia dar labiau.

Vyno striuardesėms negaila, dirbtinei oro linijų radijo stočiai – dainų, kurių pagrindas – rimas. Ir sekundę pasirodo, kad kada nors pagerės.

Kažkas su lentele lauks Stambulo oro uoste. Kvailai paklaus, kaip kelionė, pakomentuos, kad lėktuvas vėlavo. Paskui – išsišiepę lauks konferencijų salėse, apsimesdami, kad gal ir nelabai turi laiko, bet vis dėlto jo ras, šiek tiek, labai atsargiai nuris seiles, žiūrės į tolį, ir sakys tekstus apie goals, commitments ir challenges. Aš linksėsiu, mintyse juos „iškarpinėdama“, ir vienu akies krašteliu lengvai prasižiojusi seksiu prakaituojančią savo širdį – tikėdamasi, gal nors lašeliu viskas nurimo, ir beliko tik tai, kas yra dabar, tik tiek, tik šitas diktofonas, tik tas žmogus, tik kitas žmogus, tik jų neproblemiškos problemos, besipilančios lyg netyčia atsisukus vyriams, trūkus vamzdžiui, dingus elektrai ir atitirpus šaldytuvui. We have to work on this issue more, we are strongly commited to do more, we know that the future lies within us.

Maniau, sukakus kelių mėnesių kančios jubiliejui, jau nebereikės šito įrašo. Jausmas bus išblukęs, kaip pėsčiųjų zebras po žiemos speigų ir druskų. Bet jis toks didelis ir gyvas, kad kvėpuoti sunkiau negu tais kartais, kai dėl objektyvių priežasčių nėra kuo kvėpuoti. Po vandeniu, tarkim. Toks aštrus, kad jam nėkiek neprilygsta kitu peiliu tėčio naujai nugaląstas peilis. Aš geriau mirčiau, negu būčiau be tavęs, ausyse vis skamba girdėjimas, kurio naudingiau būtų buvę net nefiksuoti. Meilė, jaučiama tik vienam žmogui, pačiu faktu parodo, kad tai ne meilė, o simbiotinis prisirišimas, sako Fromas.

Nenumirei. Dar ir kaip nenumirei. Veikiau gal atgijai taip, kad jau seniausiai atbukusiai numiriau aš. Be kurios namai mielesni ir mielesnis rytojus. Mano jausmas toks didelis, kad, jei nors dalelė jo atkeliautų tavęsp, tikrai neištvertum. Nusprogtum nuo reikiamybės viskio, alaus, arba tiesiog gal ledų, kurių naktimis galima būdavo užkąsti, Al Jazeerai transliuojant Kim Jong Ilo laidotuves, ir iš virtuvės dar neišnykus grybų risotto kvapui. Gal dabar gaila, kad ne musmirių, ar kokių ten dar būna nuodingų. Gerai jau, pusiau nuodingų. Bobausių?

Vis tiek risotto nebebus. Kaip ir mano naivių patikėjimų sakymais, kad, jei ką nors reikia, viską galima ištverti. Kad pasaulyje nebūna didesnių dovanų, negu šis (anas dabar jau) ryšys. Kad ir jokių moters idealų nebūna, bet jeigu būtų, šis atsiradimas privertė juos jau milijardus kartų pranokti. Kad nieko nėra geriau, negu tai, kad pasaulis apsivertė būtent taip. Ir gal kitaip, gal taip, kaip Flat Earth by Christine Garwood. Ir kitaip, negų būtų apsivertęs, jei Owen Meanie nebūtų pataręs nusipjauti piršto. Kad niekur kitur nėra ir nebuvo tiek tikrumo, kiek žinojime, kad viskas bus amžina, nes dar niekada taip amžina ir nebuvo. (Jei būčiau devintokė, turbūt gaučiau dabar dešimt už „jausmingą rašinėlį.“ Ir gal kokius penkis už naivumą. Bet penki juk – „vis dar teigiamas“. Mokykloj – gal net ir keturi?)

Būčiau norėjus anksčiau išsiaiškinti, kad mano realybės suvokimas – subjektyvus. Ir persijungti į objektyvią. Nelabai žinau, ką reiškia objektyvi realybė. Tik žinau, kad joje yra itin neobjektyvaus laukimo, kol kažkaip prasistums diena. Neobjektyvios svajonės, kad iš kvėpavimo takų zonos kada nors pasitrauks peiliai, durklai ir pjautuvai. Bus nors sekundę neskauda. O dar, protingoms tetoms žarstant patarimus skaityti „Gabaus vaiko dilema“, „Moterys myli per stipriai“, ir dar velniaižin kaip myli, objektyvioje realybėje tūno ir pati neobjektyviausia baimė iškelti koją iš savęs, išeiti ir netyčia sutikti. Tokį gražų, liuoksintį, kaip visada viską žinantį. Nusprogti, pasidaryti charakiri, subirti į šipulius, nugriūti, bandyti sau įsispirti, bet būti ką tik netekus kojos, ar bent spyrio jėgos netekus. Sušalti nuo skausmo, uždusti nuo nekvėpavimo, o gal atvirkščiai – kvėpavimo. Išdžiūti nuo vandens, permirkti nuo sausros, o gal nesuprasti, kuri drėgmė, o kuri – sausra.

Kažkas kažkur žiovauja, kažkas nepraverčia Eurovizijos pusfinalių rezultatų laikraščiuose. Turkish Airlines – the airline of firsts, skelbia reklaminis žurnalas. Dar skelbia, kad turkų plieno pramonė pirmauja pasauly, statybų pramonės ir puspramonės irgi, o visos kitos bet kieno šakos – jei ne pirmauja, tai dar būtinai pirmaus. Kad net new design ir shopping festival spree srityse pirmauja turkai. A, tiesa, jei dar nepirmavo, tai būtinai pirmaus – ne taip jau ir seniai vyksta tas festivalis, neatsargiai prasitariama. Mažėja gimdyvių mirtingumas, nedarbas sparčiai nyksta, ir štai jau pernai šalyje nebeliko žmonių, kurie pragyventų už mažiau nei dolerį per dieną… Ir šiaip išvis, beveik nieko blogo nebeliko. Ir maistas skanus, ir žmonės geri, ir pasaulis ten būnant nebeatrodo toks bukas. Jūs tik čia važiuokit, o mes jums dovanosim porcelianą. Nerodysim tų, kurie gyvena už dolerį per dieną, nes jų net ir nebeliko, ir dar daug ko nerodysim, bet jūs važiuokit, nes daug ką ir parodysim. O geriausia gal vis dėlto skriskit.

This world is spinning faster into a new disaster… Kaip tik skrydžiams parinktas tekstas, pagalvoju. Bet, atidžiau įsiklausius, ir dar pagūglinus lyrics‘us, paaiškėja, kad išeitis iš padėties irgi pasiūloma:

… so I run to you

I run to you baby

I always run to you

Run to you, run to you.

(Lady Antebellum)

Makedonija (I)

September 5, 2010

“Would it be possible to order some more beer?” – dar Niš, kito Serbijos miesto – turgaus kavinėje, padavėjos klausia bendrakeleivis. Porcijos čia mažesnės, bet galimybių, regis, daugiau:

“Oh yesss, everything is possible!” – entuziastingai atsako ši, kai į vieną barą susigrūdęs choras vėl “padaro mėnesio apyvartą.”

Tačiau kad ne viskas ir ne visada possible, paaiškėja pavažiavus į pietus ir atsidūrus šaly, kurios – kaip sako wikipediniai vadovai – santykiai su Serbija geresni nei kitų buvusių respublikų, nes čia išvengta karo. Serbiškų dinarų į makedoniškus denarus – sako mėginusieji – nekeičia, vyno po devintos vakaro nėra, parkai atrodo kaip apgyvendinti sąvartynai, o festivalinis viešbutis – “valdiškas”, todėl dar ne vienas vietinis per viešnagę tau pasakys, kad “ryškiai permoki.”

Vietiniai, kaip įprasta šiltesnių kraštų gyventojams, buitinio verslo sandorio akivaizdoje taip pat pasakys, kad esi jų draugas, o kai suderėsi dėl kainos jų vandens taksi, tarpusavy baltams atpažįstamomis slavų kalbomis pasidžiaugs, kad “visai nieko deal’ą pavyko susižvejoti.”

Tačiau FYR Macedonia (kaip primena mažas užrašėlis “Euroviziją” transliuojančiuose ekranuose) neleidžia savęs nurašyti kaip vargšės “mažos ir neturtingos šalelės”, su Graikija nuolat besipykstančios dėl besidubliuojančio šios regiono pavadinimo. Be slaviškų pavadinimų gatvėse, čia gausu lotyniškų. Be ortodoksų daugumos, čia pilna mečečių (kurių lankytojus dažnas “babajų bijotojas” lietuvis nurašo kaip pagrindinius  šalies šiukšlintojus). Be balkaniškųjų “šopska” salotų, čia dar yra ir makedoniškosios. Be prikišamo prekeivių mėginimo parodyti, kad “štai, jie tavęs ginkdie neapgaudinėja”, dar yra ir noras praktikuotis rusų ir anglų  kalbų žinias. Be serbiškų ir kroatiškų prekių lentynose, čia tonos turguose išklotų makedoniškų vaisių. Be klaikiai pigių taksi paslaugų, čia ir kitkas klaikiai pigu.

Ir dar, žinoma, yra Ohridas.

“Can you see?” – klausia vienos perlų parduotuvėlės prekeivis, išniręs iš po prekystalio kaip dar viena netikėtai ištraukta prekė, kurios pagal sąrašą turėtų nebūti (“do we have any pirate memory games?”  – kažkodėl prisimenu “Little Britain”).

“Yes I can, why?” – išsigąsta bendrakeleivis.

“Are you blind?” – toliau klausia.

“No I’m not blind. I can see” – atsako.

“I think you can’t see,” – nė nešyptelėjęs tarsteli pardavėjas, ir lengvai atsitraukdamas nuo prekystalio bei visiškos surrealybės imi galvoti, kad jei jis neturėjo galvoje kokio nors “neliesti prekių” užrašo, tai gal, tarkim,  turėjo galvoje aklumą “stebuklingajam Ohrido (ar bent jau jo siūlomų perlų) grožiui.”

Ką jau ką, bet Ohrido žavesį įvertinti tenka suspėti: ežero vanduo toks grynas ir tyras, kad gali matyti, kaip į kojas lengvai trankosi miniatiūrinės žuvytės. Žmonių tiek daug, kad nelengva suprasti, jog dauguma – vietiniai arba iš aplinkinių respublikų.

Ant sienų – tiek daug nevykusių Robevi house reprodukcijų, kad norom nenorom tenka pasidomėti, kas ten gyveno. Šventyklų – tiek, kad visai tikėtai iškyla “kažkur skaitytas mitas apie 365 Ohrido bažnyčias”.

Saulės tiek daug, kad nekyla klausimų, ar persikai turguose – ne atvežtiniai. Arbūzų daug.  Figų.  Kaip pridera buvusiai komunistinei šaliai, daug ir  “provakarietiškų epizodų.”

Ir, žinoma, “da rap boss” koncertas.

Belgradas

September 3, 2010

Jei užtenka kantrybės Vengrijos – Serbijos pasienyje, Belgradas išlaukia ir – vos į jį įvažiavus – pasitinka visu savo brutalumu: ant pusiau rezidencinių, pusiau komercinių vakarinių miesto vartų dieną naktį brutaliai rėkia Zepter puodai ir/ar fotografuotos moterys (priklausomai nuo to, kada atvažiuoji), o dažnas “naujasis vakarietis” iš Lietuvos pamąsto, kad “tokioj baisybėj tai jau tikrai negyventų”.

nuotrauka vogta iš interneto

nuotrauka vogta iš interneto

Tačiau tie, kam Vilniaus Sporto Rūmai jau seniai nekelia šleikštulio, ir kam “brutalistinė architekūra” reiškia ne negrabiai kampuoto ir pigaus betono darinius, naudotus laikotarpiais, kai trūko geresnės kokybės medžiagų, o staiga vintage kvapeliu padvelkusią architektūrinio modernizmo šaką, krykštauja iš džiaugsmo.

Ir jei Vilnius in Your Pocket redaktorius Sco svajoja iš vilniečių butų surinkti užsilikusius “jiems baisius” baldus bei “servizus” ir sudėti į kokią saugyklą, kad kada nors, kai lietuviams į nugaras nebekvėpuos istorinės žaizdos, juos galėtų aukcione parduoti kaip vertingiausią prekę, Serbijoje jam greičiausiai knietėtų įgyvendinti panašią svajonę. Tik būtų dar sudėtingiau, nes tokią gausybę brutalistinių daugiabučių, kurie primena “grįžimą į praeitį”, o įdomūs ir egzotiški dažnam pradės atrodyt tik po  keleto dešimtmečių, kaip Belgrade, ne taip dažnai rasi. O ir saugyklų jiems nebūtų kur gauti.

Kol kas, tiesa, ir nereikia: brutalizmas kaip egzotika čia atrodo nebent pašaliečiams.  Vietinių kasdienoje jis ryškus ne mažiau nei vienur kitur užsilikę NATO subombarduotų pastatų griuvėsiai,  barų lentynose “nepretenzingai” prigulusios knygos – imperijos šauklės, arba į grafitų užrašus įpolitizuota kasdienybė, kurios esmę grubiai galima būtų sutraukti į vieną vienintelę frazę: “Kosovas – Serbijai”.

Tačiau įvardijus Serbiją kaip visiškai visas buvusias respublikas prarandančią kompleksuotą imperiją ir bandant pabėgti nuo politikos, kvėpuoti kažkodėl nepasidaro lengviau: nors vienas kitas bendrakeleivis, jau anksčiau čia lankęsis, džiaugiasi, kad važiuojant tiltu per “Savą ar tai Dunojų”  šiukšlių čia jau gerokai mažiau nei prieš keletą metų, nors “BVP vienam gyventojui panašus kaip Lietuvoje”, atsiranda primenančių, kieno rankose tas BVP koncentruojasi.

Ir nors stebina netikėtai išnyrantys subkultūrų imitatoriai, ir pirmuoju asmeniu anglosaksų kalbomis save aprašantis “vietinis Užupis”, “fyfų” vis dėlto gerokai daugiau nei “subkultūristų”, reklamos sutartinai primena nepavykusį bandymą imituoti kapitalizmą, o tikrasis Belgradas prasideda Knjez Mihailova, vietinės “Laisvės alėjos”, kur bandymų pašalinti ar “kaip nors sterilizuoti” komunistinės praeities apnašas tiesiog nebelieka visai.

Tačiau lieka miestas – stotis, arba tiksliau miestas – turgus, kur galima pirkti parkelyje ant žemės patiestų apatinių, senų žadintuvų, aguoninių pyragų ir šviežių persikų. Kur padavėjams šypsotis negalima, bet galima mintimis nurinkti tonas šiukšlių, mintimis išsklaidyti dyzelino dvoką ir, žinoma, savęs paklausti, ar miestas dėl to pasidaro kiek nors žavesnis. Ar bent jau, žinoma, mažiau brutalus.

allergies

August 9, 2009

I have my blog in quite a similar way like I have my allergy medicine. (I’ve never liked addingmy’ to everything I possess or am about to consume but it happens to everyone.) It’s just there and I know that “when worse comes to worst” I can always “turn to it”. It doesn’t necessarily help but at least I know that “I did everything I could.”

I started writing my blog in English when I wanted to believe that I had started living in English: reading articles on migration in English, laughing, bullshitting, crying and toasting my bread in English. Deep inside though, I was secretly hoping that my boyfriend to-be would read my blog and be impressed by “how  creative I am” and how – unlike in spoken situations  – I don’t confuse ‘fizzy’ with ‘fuzzy’ in the context of English cider.

He was English but is an ‘ex’ now, and all I can say is that the best thing about having an English boyfriend is that it puts your childhood theory into practice. You can finally use all the words that you used to hear when listening to foreign bands on the radio. Like baby or I love you.  The magic together-forever rhyme which the English language is lucky to have goes without saying . As I child, you kind of thought they were words that “only musicians use”. With an English boyfriend though, they do for a tiny moment indeed exist.

When they cease to exist, the song turns into some poorly pirated copy with no traces of authenticity and no rhyme. It feels fake and hollow listening to it but I know this feeling – just like my allergy –  will have to go away soon.

In September, when wormwood stops blossoming.

Yeah yeah yeah

May 8, 2009

I used to constantly talk about the overly polite British. And then, like rain on the wedding day, someone who had been swearing love for months didn’t manage to stand up when saying goodbye forever.

Don’t mix “drama” with “culture” , my rationality says. It’s all one and the same thing now, I say, and “I love tea” badges go straight into the bin.

How cultural, I think.

Tribute to Skype

April 5, 2009

Watch some Gaelic football, my friend from Wales says. Not gonna happen, I say. I thought women like to watch how men kick each other, he says. There are three periods in the history of evolution that I don’t really get, I repeat: 1) when a dog was domesticated; 2) when fireworks were invented; 3) when football was started to be played. Dogs were good for hunting; fireworks were a Chinese invention for scaring Mongol horses; football has always been a reason for a husband not to talk to his wife, he explains.

I’d like to marry one day, I suddenly remember a thought I had tentatively formulated in the past. The first thing I knew back then was my husband wouldn’t be one of those who break windows for basketball. He’d break them for football instead cause he’d be English, I thought. Or Scottish if that doesn’t work. OK you got it – Irish if worse comes to worse. I’d always make him dinner. He’d hate cepelinai cause apart from a few Lithuanians and other Balts (like there are so many left), nobody does. One or two Americans maybe. I don’t like cepelinai either, so I’d make them to express my anger. When I’d want to remind my husband that he’s got to learn Lithuanian. He’s got to respect my heritage and for chrissakes,  it’s high time we moved to Lithuanian, cause that’s where all of my relatives live. And a few friends who haven’t betrayed the motherland yet. Calm down, darling, he’d say. I would immediately become famous in a poor country, but fame’s not gonna bring me happiness. Do I not bring you happinness?, I’d furiously ask. Oh come off it, he’d say and we’d stay in London.  Greetings from East Ham, a Lithuanian ghetto, I’d be writing to you. Visit me and we’ll go for a cup of coffee in Soho. Kisses, Jenny.

Cabarete

March 12, 2009

picture-061

I’ll bring you the same souvenir box to the beach every day. I’ll bring you papayas, pineapples and coconuts. I’ll keep showing you the pictures of my children until you let me braid your hair. I’ll become your best friend for a minute if you buy a bracelet I told you was made of larimar but is not.  I’ll hate you and swear at you if you manage to buy a necklace from me for cost price but I’ll be your friend tomorrow again cause you might buy another one for more. I’ll tell you only my cigars are real. Others sell shit. I’ll keep calling you my friend and telling you how I go to church in Puerto Plata until you decide to offer some clothes for my children. I’ll be sincerely grateful and call you my real friend but just before we say goodbye I’ll ask if you by any chance don’t have another hundred note in your pocket.

If I’m from a neighbouring village, I’ll tell you that only locals drink, cheat and use the services offered by prostitues. I’ll tell you about Raymond, the crazy guy who organizes fishing trips and never shows up to pick people up. I’ll tell you I’m not the same. I am the only one here who sells silver.

I’ll show you which beach chairs belong to your hotel though it’s the first thing you found out upon your arrival. I won’t make you sit on somebody’s lap when the 39th passenger gets on my twenty-seat guagua cause I expect you to pay twice for the ticket. I’ll call you Miss England regardless of where you come from so you buy my newspaper.  I’ll beg you to come to my shop just to be polite, though I know you won’t get out without a purchase.

If I work at the reception of the hotel, I’ll tell you you can keep your suitcase in the foyer past check-out time in such a manner that you end up believing I’m doing a favour. I’ll tell you about free horseback riding and kitesurfing. I’ll tell you I can’t believe you’ll have to leave my country (if you’ve given me tips). I’ll promise you it will be sunny tomorrow, though the last time I watched a weather forecast was last year.

If I’m a frequent tourist from Germany, I’ll establish a travel company called Freddie Tours and tell you it’s the only local company with insurance. I’ll lie to you that whale watching is on discount cause it’s the last weekend when whales come out. I’ll hire my dodgy-looking Swiss friend who’ll sit in my office and tell every passer by “hey I’m from Switzerland, I went whale watching with them twice and it was really good.” You’ll probably choose my company cause Germans are known for reliability and we’ll have made a great deal.

I’ll hire a guide who only gives names of villages you pass without any further comment. He’ll forget the real name of “Bacardi Island” but will become very talkative when it comes to reminding travellers to leave tips.

I’ll take you to Samana where all whale trips start. I will have booked the smallest boat available without previously letting you know that all electronic equipment should stay in your hotel. I’ll put you in a boat with nine more naive Germans, Americans and Dutchmen, as well as  a man at the wheel who barely speaks any language including his own. You’ll go far into the sea till you forget how the coast looks like. Waves will be huge as hell and you’ll suddenly discover that you do have sea sickness afterall. Salty water will keep splashing all over the place after you have long said goodbye to your camera. When you can’t open your eyes anymore, the man at the wheel will stop and point in the distance where the whale has finally shown two centimetres of his back.

When you’re back in Cabarete, I’ll come with my souvenir box and remind you that you have promised to have a look, though I know to say the magic word later was the only way you could get rid of me. I’ll tell you I know you came here to relax and enjoy the sun but life is not that easy. I’ll give you free cigars and show you around cause I assume you’re richer than me. I’ll wave at you and offer to jump on my motorbike cause I know thanks is not gonna be enough. I’ll fill your water cup up after every single sip of yours in the restaurant cause I know you might appreciate it. I’ll sing songs and teach you merengue; I’ll bring you candy coconuts cause you’re a bloody tourist and that’s all I need you to be.