Belgradas

Jei užtenka kantrybės Vengrijos – Serbijos pasienyje, Belgradas išlaukia ir – vos į jį įvažiavus – pasitinka visu savo brutalumu: ant pusiau rezidencinių, pusiau komercinių vakarinių miesto vartų dieną naktį brutaliai rėkia Zepter puodai ir/ar fotografuotos moterys (priklausomai nuo to, kada atvažiuoji), o dažnas “naujasis vakarietis” iš Lietuvos pamąsto, kad “tokioj baisybėj tai jau tikrai negyventų”.

nuotrauka vogta iš interneto

Tačiau tie, kam Vilniaus Sporto Rūmai jau seniai nekelia šleikštulio, ir kam “brutalistinė architekūra” reiškia ne negrabiai kampuoto ir pigaus betono darinius, naudotus laikotarpiais, kai trūko geresnės kokybės medžiagų, o staiga vintage kvapeliu padvelkusią architektūrinio modernizmo šaką, krykštauja iš džiaugsmo.

Ir jei Vilnius in Your Pocket redaktorius Sco svajoja iš vilniečių butų surinkti užsilikusius “jiems baisius” baldus bei “servizus” ir sudėti į kokią saugyklą, kad kada nors, kai lietuviams į nugaras nebekvėpuos istorinės žaizdos, juos galėtų aukcione parduoti kaip vertingiausią prekę, Serbijoje jam greičiausiai knietėtų įgyvendinti panašią svajonę. Tik būtų dar sudėtingiau, nes tokią gausybę brutalistinių daugiabučių, kurie primena “grįžimą į praeitį”, o įdomūs ir egzotiški dažnam pradės atrodyt tik po  keleto dešimtmečių, kaip Belgrade, ne taip dažnai rasi. O ir saugyklų jiems nebūtų kur gauti.

Kol kas, tiesa, ir nereikia: brutalizmas kaip egzotika čia atrodo nebent pašaliečiams.  Vietinių kasdienoje jis ryškus ne mažiau nei vienur kitur užsilikę NATO subombarduotų pastatų griuvėsiai,  barų lentynose “nepretenzingai” prigulusios knygos – imperijos šauklės, arba į grafitų užrašus įpolitizuota kasdienybė, kurios esmę grubiai galima būtų sutraukti į vieną vienintelę frazę: “Kosovas – Serbijai”.

Tačiau įvardijus Serbiją kaip visiškai visas buvusias respublikas prarandančią kompleksuotą imperiją ir bandant pabėgti nuo politikos, kvėpuoti kažkodėl nepasidaro lengviau: nors vienas kitas bendrakeleivis, jau anksčiau čia lankęsis, džiaugiasi, kad važiuojant tiltu per “Savą ar tai Dunojų”  šiukšlių čia jau gerokai mažiau nei prieš keletą metų, nors “BVP vienam gyventojui panašus kaip Lietuvoje”, atsiranda primenančių, kieno rankose tas BVP koncentruojasi.

Ir nors stebina netikėtai išnyrantys subkultūrų imitatoriai, ir pirmuoju asmeniu anglosaksų kalbomis save aprašantis “vietinis Užupis”, “fyfų” vis dėlto gerokai daugiau nei “subkultūristų”, reklamos sutartinai primena nepavykusį bandymą imituoti kapitalizmą, o tikrasis Belgradas prasideda už Knjez Mihailova, vietinės “Laisvės alėjos”, kur bandymų pašalinti ar “kaip nors sterilizuoti” komunistinės praeities apnašas tiesiog nebelieka visai.

Tačiau lieka miestas – stotis, arba tiksliau miestas – turgus, kur galima pirkti parkelyje ant žemės patiestų apatinių, senų žadintuvų, aguoninių pyragų ir šviežių persikų. Kur padavėjams šypsotis negalima, bet galima mintimis nurinkti tonas šiukšlių, mintimis išsklaidyti dyzelino dvoką ir, žinoma, savęs paklausti, ar miestas dėl to pasidaro kiek nors žavesnis. Ar bent jau, žinoma, mažiau brutalus.

Advertisement