Makedonija (I)

“Would it be possible to order some more beer?” – dar Niš, kito Serbijos miesto – turgaus kavinėje, padavėjos klausia bendrakeleivis. Porcijos čia mažesnės, bet galimybių, regis, daugiau:

“Oh yesss, everything is possible!” – entuziastingai atsako ši, kai į vieną barą susigrūdęs choras vėl “padaro mėnesio apyvartą.”

Tačiau kad ne viskas ir ne visada possible, paaiškėja pavažiavus į pietus ir atsidūrus šaly, kurios – kaip sako wikipediniai vadovai – santykiai su Serbija geresni nei kitų buvusių respublikų, nes čia išvengta karo. Serbiškų dinarų į makedoniškus denarus – sako mėginusieji – nekeičia, vyno po devintos vakaro nėra, parkai atrodo kaip apgyvendinti sąvartynai, o festivalinis viešbutis – “valdiškas”, todėl dar ne vienas vietinis per viešnagę tau pasakys, kad “ryškiai permoki.”

Vietiniai, kaip įprasta šiltesnių kraštų gyventojams, buitinio verslo sandorio akivaizdoje taip pat pasakys, kad esi jų draugas, o kai suderėsi dėl kainos jų vandens taksi, tarpusavy baltams atpažįstamomis slavų kalbomis pasidžiaugs, kad “visai nieko deal’ą pavyko susižvejoti.”

Tačiau FYR Macedonia (kaip primena mažas užrašėlis “Euroviziją” transliuojančiuose ekranuose) neleidžia savęs nurašyti kaip vargšės “mažos ir neturtingos šalelės”, su Graikija nuolat besipykstančios dėl besidubliuojančio šios regiono pavadinimo. Be slaviškų pavadinimų gatvėse, čia gausu lotyniškų. Be ortodoksų daugumos, čia pilna mečečių (kurių lankytojus dažnas “babajų bijotojas” lietuvis nurašo kaip pagrindinius  šalies šiukšlintojus). Be balkaniškųjų “šopska” salotų, čia dar yra ir makedoniškosios. Be prikišamo prekeivių mėginimo parodyti, kad “štai, jie tavęs ginkdie neapgaudinėja”, dar yra ir noras praktikuotis rusų ir anglų  kalbų žinias. Be serbiškų ir kroatiškų prekių lentynose, čia tonos turguose išklotų makedoniškų vaisių. Be klaikiai pigių taksi paslaugų, čia ir kitkas klaikiai pigu.

Ir dar, žinoma, yra Ohridas.

“Can you see?” – klausia vienos perlų parduotuvėlės prekeivis, išniręs iš po prekystalio kaip dar viena netikėtai ištraukta prekė, kurios pagal sąrašą turėtų nebūti (“do we have any pirate memory games?”  – kažkodėl prisimenu “Little Britain”).

“Yes I can, why?” – išsigąsta bendrakeleivis.

“Are you blind?” – toliau klausia.

“No I’m not blind. I can see” – atsako.

“I think you can’t see,” – nė nešyptelėjęs tarsteli pardavėjas, ir lengvai atsitraukdamas nuo prekystalio bei visiškos surrealybės imi galvoti, kad jei jis neturėjo galvoje kokio nors “neliesti prekių” užrašo, tai gal, tarkim,  turėjo galvoje aklumą “stebuklingajam Ohrido (ar bent jau jo siūlomų perlų) grožiui.”

Ką jau ką, bet Ohrido žavesį įvertinti tenka suspėti: ežero vanduo toks grynas ir tyras, kad gali matyti, kaip į kojas lengvai trankosi miniatiūrinės žuvytės. Žmonių tiek daug, kad nelengva suprasti, jog dauguma – vietiniai arba iš aplinkinių respublikų.

Ant sienų – tiek daug nevykusių Robevi house reprodukcijų, kad norom nenorom tenka pasidomėti, kas ten gyveno. Šventyklų – tiek, kad visai tikėtai iškyla “kažkur skaitytas mitas apie 365 Ohrido bažnyčias”.

Saulės tiek daug, kad nekyla klausimų, ar persikai turguose – ne atvežtiniai. Arbūzų daug.  Figų.  Kaip pridera buvusiai komunistinei šaliai, daug ir  “provakarietiškų epizodų.”

Ir, žinoma, “da rap boss” koncertas.

Belgradas

Jei užtenka kantrybės Vengrijos – Serbijos pasienyje, Belgradas išlaukia ir – vos į jį įvažiavus – pasitinka visu savo brutalumu: ant pusiau rezidencinių, pusiau komercinių vakarinių miesto vartų dieną naktį brutaliai rėkia Zepter puodai ir/ar fotografuotos moterys (priklausomai nuo to, kada atvažiuoji), o dažnas “naujasis vakarietis” iš Lietuvos pamąsto, kad “tokioj baisybėj tai jau tikrai negyventų”.

nuotrauka vogta iš interneto

Tačiau tie, kam Vilniaus Sporto Rūmai jau seniai nekelia šleikštulio, ir kam “brutalistinė architekūra” reiškia ne negrabiai kampuoto ir pigaus betono darinius, naudotus laikotarpiais, kai trūko geresnės kokybės medžiagų, o staiga vintage kvapeliu padvelkusią architektūrinio modernizmo šaką, krykštauja iš džiaugsmo.

Ir jei Vilnius in Your Pocket redaktorius Sco svajoja iš vilniečių butų surinkti užsilikusius “jiems baisius” baldus bei “servizus” ir sudėti į kokią saugyklą, kad kada nors, kai lietuviams į nugaras nebekvėpuos istorinės žaizdos, juos galėtų aukcione parduoti kaip vertingiausią prekę, Serbijoje jam greičiausiai knietėtų įgyvendinti panašią svajonę. Tik būtų dar sudėtingiau, nes tokią gausybę brutalistinių daugiabučių, kurie primena “grįžimą į praeitį”, o įdomūs ir egzotiški dažnam pradės atrodyt tik po  keleto dešimtmečių, kaip Belgrade, ne taip dažnai rasi. O ir saugyklų jiems nebūtų kur gauti.

Kol kas, tiesa, ir nereikia: brutalizmas kaip egzotika čia atrodo nebent pašaliečiams.  Vietinių kasdienoje jis ryškus ne mažiau nei vienur kitur užsilikę NATO subombarduotų pastatų griuvėsiai,  barų lentynose “nepretenzingai” prigulusios knygos – imperijos šauklės, arba į grafitų užrašus įpolitizuota kasdienybė, kurios esmę grubiai galima būtų sutraukti į vieną vienintelę frazę: “Kosovas – Serbijai”.

Tačiau įvardijus Serbiją kaip visiškai visas buvusias respublikas prarandančią kompleksuotą imperiją ir bandant pabėgti nuo politikos, kvėpuoti kažkodėl nepasidaro lengviau: nors vienas kitas bendrakeleivis, jau anksčiau čia lankęsis, džiaugiasi, kad važiuojant tiltu per “Savą ar tai Dunojų”  šiukšlių čia jau gerokai mažiau nei prieš keletą metų, nors “BVP vienam gyventojui panašus kaip Lietuvoje”, atsiranda primenančių, kieno rankose tas BVP koncentruojasi.

Ir nors stebina netikėtai išnyrantys subkultūrų imitatoriai, ir pirmuoju asmeniu anglosaksų kalbomis save aprašantis “vietinis Užupis”, “fyfų” vis dėlto gerokai daugiau nei “subkultūristų”, reklamos sutartinai primena nepavykusį bandymą imituoti kapitalizmą, o tikrasis Belgradas prasideda už Knjez Mihailova, vietinės “Laisvės alėjos”, kur bandymų pašalinti ar “kaip nors sterilizuoti” komunistinės praeities apnašas tiesiog nebelieka visai.

Tačiau lieka miestas – stotis, arba tiksliau miestas – turgus, kur galima pirkti parkelyje ant žemės patiestų apatinių, senų žadintuvų, aguoninių pyragų ir šviežių persikų. Kur padavėjams šypsotis negalima, bet galima mintimis nurinkti tonas šiukšlių, mintimis išsklaidyti dyzelino dvoką ir, žinoma, savęs paklausti, ar miestas dėl to pasidaro kiek nors žavesnis. Ar bent jau, žinoma, mažiau brutalus.